MEDIJŲ EDUKACIJA

2017-02-10

Komunikacinės aplinkos transformacijos: rizikos ir grėsmių poveikyje

Auksė Balčytienė

Medijų aplinka ir komunikacinės kultūros bruožai Lietuvoje aktualiausiai galėtų būti įvardinti tokių konkrečių dedamųjų, kaip (a) nedidelės rinkos (tiek finansinio rinkos pajėgumo, tiek ir auditorijų masiškumo prasme) įtaka; (b) liberali teisinė aplinka ir ganėtai neišgrynintas (balansuojantis tarp pasyvaus ir atskirais atvejais stipriai ribojančio) valstybės vaidmuo; bei (c) silpnai organizuota ir profesionaliai pabirusi profesinė bendruomenė, sankirtoje.

Teoriškai ir istoriškai žvelgiant, taipogi lyginant skirtinguose socio-politiniuose kontekstuose (šalyse) užgimstančią informavimo tradiciją, komunikacinę kultūrą taipogi tiktų analizuoti (a) medijų institucinės sąrangos (kokio tipo medijos ir tradicijos dominuoja konkrečioje šalyje, kaip tai yra aktualizuojama medijų politikoje ir pan.), (b) viešojoje erdvėje užsimezgančios diskursyvinės ir (c) profesinės specifikos (idealų, normų ir vertybių) požiūriais.

Pastarieji du – užsimezgantys diskursai bei kaip juos veikia profesinėje bendruomenėje taikomos ir palaikomos praktikos, įgūdžiai ir vertybės – galbūt ir būtų patys aktualiausi požiūriai identifikuojant išskirtiniausias nūdienos medijų lauko žurnalistines problemas Lietuvoje.

Kaip galime stebėti, menkai profesiškai organizuota ir pabirusi profesinė bendruomenė, itin dažnais atvejais neišdiskutuoti ir neišgryninti profesionalizmo siekiai, kuriuos itin stipriai veikia ir transformuoja tiek ir naujosios interaktyvios technologijos ir jų įvairūs taikymai (neretai inspiruoti tiek pačių medijų organizcijų, tiek ir jų skirtingų auditorijų), tiek ir itin taki, labili, nuolatos kintanti informacinė-komunikacinė aplinka, tiesiogiai daro įtaką bei poveikį viešosios komunikacijos kokybei apskritai ir užsimezgantiems viešiesiems diskursams – temoms, kurios iškeliamos į aukščiausio auditorijos pasiekiamumo atvejus (arba, priešingai – yra nutylimos) – konkrečiai.

Tad pagrįstai kyla tokių klausimų,  kiek autonomiška (galinti priimti profesinėmis vertybėmis pagrįstus spendimus) ir profesiškai kokybiška yra nūdienos Lietuvos medijų aplinka? Kaip tai veikia konkreti kontekstinė – ekonominė, politinė, istorinė ir kt. – situacija ir išgyventos bei įgytos patirtys? Kiek solidari, stipri ir ambicinga yra Lietuvos žurnalistų, redaktorių bendruomenė priimti autonomiškus, profesiškai motyvuotus sprendimus, kreipsiančius kokybiško profesionalaus kalbėjimo link? Kiek laisva ir įvairi yra nūdienos Lietuvos žiniasklaida – ar medijos pasiduoda iš šalies primetamoms komunikacinėms taisyklėms (ir kieno inspiruojamoms ir inicijuojamoms) ir koks to poveikis viešosios erdvės diskursams?

Pastarieji klausimai yra daugiau probleminio pobūdžio, savy integruojantys net kelis požiūrius, tad į juos nėra lengva rasti paguodžiančius atsakymus. Konkretesniam ir solidžiam žinojimui sukurti reikalingi išsamūs ir ilgalaikiai medijų lauko tyrimai (o pastarųjų tradicija Lietuvoje yra itin silpna, nėra ilgalaikių medijų lauko kaitos studijų ir auditorijų bei visuomenės nuomonės tyrimų, moksliniai tyrėjų interesai yra ganėtinai pabirę, akademinėse institucijose palaikomos tyrimų praktikos nedažnai atliepia aktualiausioms šalies problemoms, tarp medijų tyrėjų ir praktikų esama atskirties ir pan.).

Visgi, kaip ten bebūtų, galime stebėti net kelias probleminės šiuos klausimus inspiravusias medijų lauko elgsenos kaitos kryptis ir su tuo susijusias rizikas, tokias kaip (a) vadybininkiško požiūrio (dar kitaip – neoliberalios ideologijos paskatinto komercializmo ir vartotojiškumo) įsitvirtinimas naujienų atrankoje ir komunikacijos valdyme kuomet žurnalistinius atrankos kriterijus keičia pelno, komercinės naudos, auditorijų pasiekimumo ir skaitomumo ir kt. siekiai; (b) technologiškai programuojamas ir valdomas taipogi ir į auditorijų pasiekiamumą fokusuotas naujienų atrankos konstravimas internetiniuose naujienų portaluose; (c) manipuliuojamo, įvairių interesų grupių inspiruoto ir ‘orkestruojamo’ kalbėjimo įsigalėjimas, o sykiu ir įvairiose tematikose klestinti ‘turinio vadyba’ (žurnalistinių žanrų eksploatavimas užsakymams patenkinti); (d) inovacijų stygius ir trumparegiškumo bei greito efekto siekiai (tam pajungiamas ir nuolatinis komunikacijos projektų planavimas siekiant gauti finansinių įplaukų); (e) išsamių, planuojamų ir strategiškai pagrįstų bei žinojimą konstruojančių medijų aplinkos analizės ir tyrimų stygius; kt.

Visa tai vienaip ar kitaip susiveda į tokias grėsmes:

  • Dėl ganėtinai liberalios medijų reguliavimo politikos Lietuvos medijų erdvė yra paliekama saviveiklai ir saviorganizavimuisi pagal verslo (ir kitų agresyvesnių viešosios erdvės dalyvių) interesus. Itin kritiška yra tai, kad tokiuose interesų persistumdymuose svarbaus vaidmens nebetenka profesionalioji žurnalistika, o jos metodais ir diskursais manipuliuoja kitos komunikacinės (turinio marketingo, entrepreneriškos komunikacijos ir kt.) veiklos;
  • Taipogi itin stiprią įtaką naujienų atrankos ir konstravimo procesuose daro naujosios technologijos (socialiniai tinklai): interaktyviose medijose gimsta naujos temos bei užsimezga nauji diskursai, kuriuos komerciškai aktualizuoja profesionalios žiniasklaidos redakcijos tam pasitelkdamos išorės šaltinius. Tai daro realų poveikį ne tik naujienų atrankai, bet ir veikia žurnalistiką apskritai (tiesios ieškojimo – arba, tiksliau kalbant, jos neieškojimo, procesus);
  • Visų šių transformacijų fone palaipsniui nyksta, niveliuojasi kai kurie išskirtinai žurnalistiniai žanrai: stinga profesionaliai atliekamų ir žinojimą plečiančių žurnalistinių tyrimų (tiriamosios žurnalistikos pavyzdžių, nes tai daryti yra brangu tiek laiko, tiek ir žmogiškųjų investicijų požiūriu). Tad ir viešojoje erdvėje dominuoja nuomonių pagrindu (neretai fiksuotų tik socialiniuose tinkluose) konstruojama ir į pramogas bei smalsumo patenkinimą besifokusuojantys kalbėjimai. Naujienų atranką tiesiogiai kreipia auditorijos interesai ir redaktorių supratimas apie tai, kas vartotojams turėtų būti ‘įdomu’ (rečiau galima išgirsti tokius informacijos atranką kreipiančius kriterijus, kaip ‘svarbu’, ‘aktualu’, ar pan.). Taipogi yra pastebima tendencijų, jog svarbių įvykių informacijos atrankoje ir naudojamuose šaltiniuose aprisiribojama tik ganėtinai skurdžiais šaltiniais (neretai tarp jų dominuoja rusakalbė žiniasklaida);
  • Lietuvos medijų aplinka yra išties agresyviai konkurencinga – viena vertus, tai yra nedidelės rinkos (tiek auditorijų, tiek ir esamų finansinių išteklių požiūriu) pasekmė, bet, kita vertus, tai yra nulemta ir ganėtinai silpno profesionalizmo (netaikomų ambicingų kriterijų naujienų atrankai ir pan.), na o viso to pasekmė – identiškų diskursų įsigyvenimas viešojoje erdvėje;
  • Apskritai kalbant, visa tai signalizuoja apie žurnalistinių žanrų ribų kaitą – sparčiai keičiasi ir transformuojasi žurnalistikos ribos ir paribiai: į konstruojamus diskursus įsilieja nauji informacijos šaltiniai (socialinės medijos tampa bene aktualiausiu informacijos šaltiniu – tą galime akivaizdžiai stebėti nūdienos Lietuvos žiniasklaidoje: ypač gerai pastebimų pastarojo meto rezonansinių socialinių problemų ir įvykių viešinimo fone), siaurėja klasikinio žurnalistinio profesionalumo reikalavimai, tokie kaip antraštės ir naujienos turinio dermė, šaltinių atranos ir pateikimo pagrįstumas, konteksto atskleidimas, kt. Dar daugiau – žurnalistinis naujienų žanras tampa plačiai vartojamu ir išnaudojamu tiek komerciniais, tiek ir redakcinės vadybinės politikos darymo tikslais.

Kokios galėtų būti tokių transformacijų pasekmės demokratijai? Pozityvioji tokių transformacijų ar interaktyvumo reiškinio dedamoji būtų auditorijų įsitraukimo skatinimas ir naujų iniciatyvų (‘grass-roots’ ar ‘bottom-up’ tipo dalyvavimo) palaikymas medijose (nors tyrimai rodo itin negausų dalyvavimą tokio tipo kūrybose), įvairesnių įžvalgų ir požiūrių užsimezgimas ir pan. Kita vertus, tai kelia realių pavojų ir trukdžių argumentuoto, faktais ir žinojimu pagrįsto kalbėjimo atpažinimui bei tiesos paieškoms: nesant aiškių profesinių atributų ir atpažinties ženklų, kyla reali fiktyvaus, manipuliatyvaus kalbėjimo grėsmė.

Kita vertus, galima būtų daryti prielaidų, kad būtent tokiuose – žurnalistinio profesionalumo krizės – apmąstymuose ir gimsta naujieji užsakymai komunikacinės erdvės profesionalams (žurnalistams, redaktoriams, komentuotojams). Kaip atpažinti ir rasti tiesą? Kaip išlikti konkurencingam nepaminant profesinės aplinkos reikalavimų ir vertybių? Kaip sužadinti auditorijų domėjimąsi aktualijomis?

Auditorijų elgsenoje taipogi jau matyti akivaizdžių slinkčių: jaunų auditorijų ir visuomenės nuomonės tyrimai jau atskleidžia tai, kad svarbiausiais naujienų ir informacijos pasiekiamumo kanalais šiems vartotojams tampa socialinės  medijos (nors neatsilieka ir TV informacijos šaltiniai). Taigi akivaizdūs pokyčiai naujienų atrankoje ir jų pasiekiamume kelia naujų reikalavimų medijų prisijaukinimui ir naujienų raštingumui ugdyti būtent tokioje – socialinių tinklų palaikomoje ir medijų konvergencijos inspiruotoje – aplinkoje. Kaip ten bebūtų, gyvename išties individualių interesų apsupty – poliarizuotoje visuomenėje, susiskirsčiusioje tiek pagal vartojamas medijas, tiek ir naujienų šaltinius. Kaip tik todėl itin aktualu būtų žinoti, atpažinti ir susivokti, kas gi vyksta su mumis kaip informacijos kūrėjais ir vartotojais: kaip ir ką skaitome ir kuo domisi skirtingų grupių (klasterių) auditorijos, kokių informacinių reikalavimų medijoms kelia ir kokiuose (šalies ir užsienio) naujienų pasauliuose gyvena ir kokių ‘autoritetų’ nuomones seka paralelinių realybių informacijos vartotojai.